Menu

Kodėl vieni gauna daugiau, o kiti – mažiau?

2016 birželio 15 - Uncategorized
Kodėl vieni gauna daugiau, o kiti – mažiau?

Straipsnių rašymas už pinigus man tapo kasdienybė ir, kaip ir kiekvienas kitas laisvai samdomas darbuotojas, susiduriu su įvairiais žmonėmis ir užsakovais. Dauguma jų būna malonūs, supratingi ir mokūs, bet neretai man su nuostaba ir netgi pykčiu užduodamas klausimas: „Už ką čia tau tiek mokėti, juk rašyti bet kas gali. Aš ir pats galiu, tik laiko neturiu.“ Dažniausiai šitoks sakinys būna parašytas su CAPS LOCK‘U ir su klaidomis, bet, iš dalies, šie žodžiai yra teisingi. Rašyti gali bet kas. Programuoti, piešti logotipus ir atlikti daugybę kitų darbų irgi gali bet kas. Bet man moka ne tik už raides ar žodžius, programuotojams – ne tik už kodą, dizaineriams – ne tik už pamojavimą pieštuku.

Mūsų užsakovai mato tik aisbergo viršūnę, lygiai taip pat kaip „Apple“ heiteriai pamato, kad „iPhone 6S Plus“ pagaminti kainuoja tik 236 dolerius ir pradeda purkštauti, kad parduotuvėse mums tą „iPhone“ pardavinėja už 4 kartus didesnę kainą. Ir „viskas čia dėl to obuoliuko.“ Deja, „Apple“ investuoja didelius pinigus į marketingą, tyrimus, dizaino kūrimą, jie stengiasi sudėti geriausias detales į kuo plonesnį korpusą, jie ieško vietos baterijai. Be to, „Apple“ telefonai atnaujinimus gauna beveik tą pačią dieną, o tai šiai kompanijai irgi kainuoja. Pirkdami „iPhone“ mokate ne tik už detales, lygiai taip pat kaip pirkdami vištienos kepsnį kokiuose „Stikliuose“ mokate ne tik už vištieną ir kitas sudedamąsias dalis.

Tas pats galioja ir mano straipsniams. Jeigu man mokėtų tik už mano taisyklingą rašybą, gramatiką ir nuostabią stilistiką, man mokėtų arba mažai, arba visai nemokėtų, nes, pripažinsiu, ne visada rašau idealiai taisyklingai. Bet aš esu vienas iš kelių žmonių Lietuvoje, galinčių gauti „Samsung Galaxy S7 Edge“, jį sugadinti ir gauti antrą. Kompanijų flagmanus dažnai gaunu vienas iš pirmųjų, o kai kuriuos įrenginius (pavyzdžiui, „Xiaomi Mi5“ ar „Logitech MX Master“) iš visų Lietuvoje dirbančių žurnalistų gaunu vienintelis, t.y. aš dažnai galiu pasiūlyti turinį, kurio negali pasiūlyti kiti ir dėl to jis turi vertę – žmogus, norintis pasiskaityti apie tuos išskirtinius daiktus lietuvių kalba vienaip ar kitaip bus priverstas skaityti tą tinklalapį ar žurnalą, kuriam straipsnį parduoti nusprendžiau aš, nes pasirinkimo skaitytojas neturės, o tai – didina skaitomumą.

Po šito pasiplaukiojimo „Samsung Galaxy S7 Edge“, kuris kainuoja 820 EUR, tiesiog numirė.

Po šito pasiplaukiojimo „Samsung Galaxy S7 Edge“, kuris kainuoja 820 EUR, tiesiog numirė. „Samsung“ net nesupyko ir davė antrą. Su juo jau nerizikavau, reikėjo gi apžvalgą kažkaip parašyti.

Vertę mano raidėms ir žodžiams prideda ir tai, kad tie žodžiai nėra ištraukti „iš oro“ – mėgstu viską patikrinti iki pat galo, kartais pasiskaitau, ką apie tam tikrą temą ar produktą galvoja kiti. Be to, aš esu išbandęs (turiu omenyje ne išbandymą „Omnitel“ salone ar pas draugą namie, bet to daikto paturėjimą savaitę ar daugiau) virš 70 įvairiausių produktų – aš galiu juos lyginti, galiu prisiminti, kokias klaidas gamintojai darė praeityje, kas yra geriau ir blogiau. Kasdien skaitau ir žiūriu „YouTube“ video apie IT, mano žinių bagažas vis atsinaujina. Ir net jeigu aš straipsnyje nepalyginu vieno telefono su kitu, man už tą palyginimą vis tiek sumoka, nes palyginimas buvo atliktas galvoje ir to palyginimo fragmentai atsiduria tekste. Taip, man ir daugybei kitų žmonių iš tikrųjų moka už nematomus dalykus.

Ir ne visi yra linkę už tuos nematomus dalykus mokėti – tą žinau pats, tą pasakojo ir kolega bei programuotojas su daugiau kaip 10 metų patirties, Povilas Korop. „Programavimo darbų užsakovai linkę norėti mokėti tik už programavimą, t.y. už kodo rašymą. Iš tikrųjų, yra daug papildomų darbų, pavyzdžiui, užduoties analizė, kuri gali užtrukti ir kelias dienas. Vyksta ir testavimo procesas, projekto paleidimas „gyvame“ serveryje ir dar eilė nematomų darbų, kurių dažnas klientas neįvertina, užsakinėdamas programavimo paslaugas.“ Užsakovai, tikriausiai, neretai galvoja, kad programavimas ar tekstų rašymas yra kaip malkų kapojimas – jeigu darbas matomas, darbas yra, o jeigu nematai to darbo, tai to darbo ir nėra. Ko gero, pagalvojote, kad taip galvoja tik visiški kvailiai. Tuo tarpu aš galvoju, kad kažkaip daugokai tų kvailių. Jų neabejotinai reikia vengti – tik taip jie pamažu pradės nykti. Nes kol bus žmonių, kurie sutinka gauti pinigus tik už vieną, matomąją, darbo dalį, bus ir žmonių, kurie ieškos tik tokių.

Povilas Korop - virš 10 metų patirtį turintis programuotojas, buvęs kolega ir žmogus, be kurio pagalbos 2012 metais, nematytumėte manęs dabar nei DELFI, nei Verslo Žiniose, nei iš viso kur nors.

Povilas Korop – virš 10 metų patirtį turintis programuotojas, buvęs kolega ir tas žmogus, be kurio pagalbos 2012 metais, nematytumėte manęs dabar nei DELFI, nei Verslo Žiniose, nei iš viso kur nors.

„Žinote tą jausmą, kai stebite talentingą muzikantą ir atrodo, kad jis valdo instrumentą taip lengvai, tarsi jam tai įgimta? Ima atrodyti, kad ir pats taip galėtumėte, tai atrodo taip paprasta? O iš tiesų mes nematome begalės valandų, kurių reikėjo, kad būtų pasiektas toks rezultatas.“, – apie savo patirtį man pasakojo grafikos dizainerė Ieva, internete geriau žinoma kaip Laimės Kūdikis. Taigi, dar vienas dalykas, už kurį užsakovai ir darbdaviai moka – patirtis. Galima pagalvoti, kad žinių bagažas ir patirtis yra daugmaž tas pats, bet patirtis yra praktika, darytos klaidos, kurios virto pamokomis ir t.t. Pavyzdžiui, aš jau žinau kaip formatuoti tekstą, kad skaitytojui būtų lengviau skaityti, aš žinau, kaip teisingai testuoti telefonus ar pritaikyti straipsnį „Google“ robotams. Tai smulkmenos, bet jos malonios ir be jų tikrai geras straipsnis neįsivaizduojamas. Tai tarsi prieskoniai mano minėtajam vištienos kepsniui iš „Stiklių“.

Tokiai mano nuomonei pritarė ir Ieva: „Užsienyje vartojamas terminas „know how“. Lietuviškai pažodžiui tai skambėtų kaip „žinojimas kaip“, bet know how, iš tiesų, aprėpia visą žinių bagažą, sukauptą patirtį, įvaldytas metodikas ir t.t. Mano žinojimas kaip dizaino srityje yra visi nupiešti piešiniai, grafinio dizaino studijos, darbo patirtis ar bendravimo su užsakovais, problemų sprendimo, kūrybingumo lavinimas ir kiti dalykai. Galbūt kai kas mano, jog sukurti logotipą – nesudėtingas darbas. Iš esmės, taip ir yra. Bet gerokai sudėtingiau – sukaupti tokį know how, kokį esu sukaupusi šioje srityje. Ir būtent to dėka aš gebu sukurti tokį logotipą, nupiešti tokią iliustraciją, kokių nesugeba kiti. Natūralu, jog mano darbų kainos yra kitokios, nei moksleivio, pradėjusio domėtis grafiniu dizainu praėjusį rugsėjį. Kuomet automobilių servise meistras suka veržlę – tai atrodo paprasta. Tačiau iš tiesų mes visuomet mokame ne tik už veržlės atsukimą, ar prisukimą – mokame už tai, kad žmogus žino kada ir kurią veržlę sukti, koks raktas tam tinka ir koks bus viso to rezultatas.“

Ieva arba tiesiog Laimės Kūdikis. Niekada šio žmogaus nemačiau, bet štai taip ją visi įsivaizduoja. Užtat mačiau Ievos darbus ir kompetencija bei know-how visiškai neabejoju.

Ieva arba tiesiog Laimės Kūdikis. Niekada šio žmogaus nemačiau, bet štai taip ją visi įsivaizduoja. Užtat mačiau Ievos darbus ir jos kompetencija bei know-how visiškai neabejoju.

Taigi, automobilį susitaisyti galite ir pats, tačiau tam reikėtų daug skaityti, domėtis, bandyti ir t.t. Net jeigu gedimas ir būtų labai smulkus, jūs jam iššvaistytumėte beprotiškai daug laiko. Dėl to žmonės samdo vieni kitus ir moka didelius pinigus – tam, kad sutaupytų laiko. Tai kodėl tada vieni gauna daugiau, o kiti – mažiau? Žinoma, dėl kokybės, kuri taip pat sutaupo daugybę laiko. Povilas ne kartą pasakojo, jog klientai iš pradžių spardėsi dėl aukštų kainų, pasisamdė pigesnį programuotoją, bet galiausiai grįžo pas Povilą, nes pigesnis programuotojas nepateikė labai aukštos kokybės produkto ir užsakovas prarado dar daugiau laiko ir pinigų. Aš irgi turėjau tokių klientų, kurie po žodžių „kaina man per aukšta“ nusprendė po kelių savaičių pas mane grįžti ir sutikti su mano „aukštomis“ kainomis. Aš galėčiau jiems mažinti savo kainas arba aiškinti, kuo gi aš jau toks ypatingas, bet man už tokiu dalykus, deja, nemoka. Vaikui gali ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kad jis neturėtų liesti karštų daiktų, tačiau jis to nesupras, kol pats neišbandys ir neišliks šioks toks prisiminimas, įspaudas. Tas pats galioja ir užsakovams. Jie nesupranta, kodėl verta mokėti daugiau tol, kol nepabando arba tol, kol pigiau save vertinantys darbuotojai staiga kažkur dingsta arba pateikia tokį darbą, kokį aš būčiau galėjęs pateikti mokydamasis penktoje klasėje.

Dažnai po tokios pamokos užsakovai pradeda suprasti saugumo jausmo ir prekės ženklo vertę. Kaip siejasi prekės ženklas ir saugumo jausmas? Įsivaizduokite, jog jūs ieškote batų ir radote labai panašius „Nike“ ir „Supra“. „Nike“ batai kainuoja 20% daugiau, bet „Supra“ pavadinimo niekada nesate girdėję, na, o „Nike“ yra visur ir „jais galima pasitikėti“. Dėl saugumo instinkto greičiausiai pasirinksite „Nike“, nors galimai abi poros yra identiškos arba „Supra“ savo kokybe netgi lenkia „Nike“. Užsakovai taip pat labiau pasitiki darbuotojais, apie kuriuos yra girdėję, skaitę ar su kuriais yra dirbę kurie nors tų užsakovų pažįstami. Na, o aš esu aktyvus socialiniuose tinkluose ir jų grupėse, neretai rašau į tris iš šešių didžiausių naujienų portalų Lietuvoje, į „Verslo Klasę“ ir, kaip rašė vienas iš DELFI komentatorių, manęs „pilna visuose, iš pažiūros, padoriuose leidiniuose“. Kiekvienas laisvai samdomas darbuotojas daugiau ar mažiau yra prekės ženklas ir kai kalba eina apie IT žurnalistus Lietuvoje, aš esu tarsi koks „Burberry“ – dar ne pats žinomiausias ir populiariausias, bet jau pakankamai žinomas, kad galėčiau šiek tiek užkelti savo kainą vien už tą „saugumo jausmą“, kurį galiu suteikti.

Cigar

Jeigu iš tikrųjų būčiau labai kietas ir „milijonus vartyčiau“, tai dabar atrodyčiau maždaug taip. Na, tik aš jaunesnis.

Ir pabaigai – ne, aš šiuo straipsniu nenorėjau parodyti koks aš kietas ir kiek aš daug uždirbu. Jeigu iš tikrųjų būčiau labai kietas ir „milijonus vartyčiau“, tai dabar ne prie „Microsoft Word“ sėdėčiau, o vartyčiausi kažkur Kubos krantuose ir rūkyčiau tris lietuviškus minimumus kainuojantį cigarą. Aš tik norėjau apginti tuos žmones, kuriems sako, kad jie „per daug prašosi“. Tokių, kurie prašosi per daug, tikrai yra, tačiau daugeliu atveju jūs tiesiog mokate ne tik už patį „koncertą“, bet ir už tai, kas vyksta mūsų „užkulisiuose“ ir „repeticijose“.

Tekstas buvo publikuotas „Verslo Klasės“ birželio numeryje. Šis tekstas, kurį perskaitėte dabar, nebuvo redaguotas redakcijos, visi žodžiai yra tik mano, tarp jų gali būti ir netaisyklingų formuluočių, dar kokių klaidų ar šiaip nemandagių frazių. Šis tekstas nuo publikacijos žurnale gali šiek tiek skirtis. Tai yra normalu. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Shares
Share This