Menu

Interviu su A. Užkalniu: „Keltis į „YouTube“ reikia kaip galima greičiau“

2015 gegužės 15 - Kita, Svarbiausia
Interviu su A. Užkalniu: „Keltis į „YouTube“ reikia kaip galima greičiau“

Andrius Užkalnis – prieštaringai vertinama asmenybė, tačiau šis žmogus – vienas iš žinomiausių, o gal net ir žinomiausias žurnalistas Lietuvoje. Kuris kitas autorius sugeba surinkti tiek daug dėmesio, tiek daug komentarų, kiek Andrius? Kai LOGIN 2015 galėjau rinktis su kuo turėsiu interviu, pagalvojau, kad būtent su Andriumi jis gautųsi tikrai įdomus – aš rašau – jis irgi, technologijos ir socialiniai tinklai man įdomu – Andrius taip pat tam prijaučia. Be to, man visada galvoje kirbėjo keli įdomūs klausimai apie kitų rašytojų įpročius darbe, socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos ateitį. Todėl nusprendžiau pabandyti. Rezultatas – puikus.

ausmall

Žinoma, pasidarėme ir bendrą nuotrauką.

 

P.S. Andriaus kalbą stengiausi redaguoti minimaliai, kadangi Užkalnis be savo kalbos stiliaus – kaip „Apple“ be obuoliuko. Viskas lyg ir tas pats, bet kažko iki pilnos ramybės širdyje trūksta.

– Technologijos dirbant. Jūs rašote ir rašote daug, o tam reikia nemažai susikaupimo – pats rašau ir žinau. Kai aplinkui telefonai, „Facebook“ žinutės ir kiti pranešimai, susikaupti gali būti iš tiesų sudėtinga. Kaip su tuo tvarkotės?

– Sunkiai. Taip, tikrai reikia tam tikros disciplinos, reikia išmokti mokėti išeiti iš tų dirgiklių, kurie yra. Jūs viską labai teisingai pasakėte. Email‘as, „Facebook‘o“ žinutės ir telefonai… „Facebook‘ą“ galima uždaryti, bet kai jis uždarytas, tai praleidi žinutes. Pagrindinė problema su „Facebook‘u“ – daugelis žmonių jį naudoja greitai komunikacijai. Daugelis žmonių darbų ir koordinavimo klausimais kreipiasi per „Facebook‘ą“. Ir tuomet nebegali nuo „Facebook‘o“ pabėgti. Man kažkiek padeda pakeisti aplinką – man labai patinka dirbti Vilniaus Universiteto naujoje Saulėtekio bibliotekoje. Kadangi ten garsiai kalbėti negalima, visi tyli, tai yra raminanti aplinka.

– Tai gal jums gamtoje patinka dirbti?

– Gamtoje… Nežinau… Tai būtų gana dirbtinis dalykas, kaip ir dirbti kavinėje. Man yra tekę dirbti kavinėse, bet man ten kažko vis tiek trūksta, ten irgi daug blaškymų. Bet tai yra, ko gero, disciplinos klausimas. Jeigu man jau nebelieka pasirinkimo, spaudžia deadline‘as tai tada iš tikrųjų išjungiu viską – „Facebook‘ą“, telefoną, email‘us, o tada sėdžiu ir rašau. Tada ir ramu, ir, be abejonės, per tą laiką nieko tokio baisaus nenutinka. Kas nesusiranda manęs per pusvalandį ar valandą, tai nieko tokio gi nenutinka.

– O kaip technologijas išnaudojate darbe savo naudai? Galbūt naudojate kokius virtualius to-do sąrašus, kažkaip fiksuojate savo darbo laiką, galbūt, pavyzdžiui, pradedate rašyti kompiuteryje, tuo tarpu tęsiate stovėdami kokioje nors eilėje su savo „iPad“?

– iPad‘u kartais rašau, bet man nelabai patinka. Aš turiu prie jo pridedamą klaviatūrą, iš bėdos juo rašyti yra įmanoma. Bet tikriausiai 90% visko parašau savo stacionariniu kompiuteriu. Vienintelis dalykas, ką dabar atradau su didžiuliu džiaugsmu – „iCloud“. Aš dokumentus laikau ten. Ir aš dabar jaučiuosi radęs kažką, ko man tikrai reikėjo. „Word‘as“ yra per sunkus, per lėtas.

Man atrodo, kad, žinot, autoriui su rašymu, su technologijomis, tai čia kaip su narkotikais – tu bandai, kol randi, kas iš tikrųjų veža ir tada jau to nepalieki. Kai paklausiau „Facebook‘e“, žmonės nurodė daug įvairių variantų ir tikrai daugelis buvo man net negirdėti. Bet yra akivaizdu, kad žmogus susiranda tai, ko būtent jam konkrečiai reikia, kas tinka būtent jo darbo stiliui. Todėl, kad žmonės turi labai labai skirtingus darbo stilius: vieni žmonės rašo daugybe kartų – pradeda nuo pirmo draft‘o, paskui kaitalioja, paskui daro kitaip. Kiti rašyti pradeda tiesiai. Pavyzdžiui, kai aš nežinau apie ką rašyti, tai rašau apie ką žinau. Aš niekada nesikankinu prie temos, kai kas nors nesigauna, aš einu prie to kas gaunasi, kur bus gerai.

Sakoma, kad popierinė žiniasklaida miršta. O jums, visgi, labiau patinka rašyti į popierinius ar į elektroninius leidinius? O galbūt jums jokio skirtumo?

– Skirtumas tikrai yra labai didelis. Dabar perėjus iš „Lietuvos Ryto“ grupės į „Delfi“ vienas iš dalykų, kurių aš netenku – tai netenku popierinės tribūnos. Tai buvo antradienio „Lietuvos Rytas“ ir antradienio žurnalas „Stilius“, kur būdavo mano maisto apžvalgos. Tai buvo toks dalykas, kurio ,tikriausiai, pasiilgsiu.

Bet aš negaliu pasakyti, kad man labai baisiai to trūks. Aš suprantu, kad popierius pasiekia dalį auditorijos, kurios nepasiekia modernios technologijos. Tačiau aš esu realistas ir aš neatsisėsiu ir neverksiu dabar, kad „kodėl miršta laikraščiai, kažką reikia daryti, kad jie nenumirtų.“ Iš tikrųjų popierinė periodika, ypatingai mažesnėse rinkose, neįsivaizduoju kaip gali turėti didelę ateitį. Pavyzdžiui, sakykim, anglakalbėje rinkoje dar aš suprantu, yra labai dideli miestai, kai labai daug žmonių milijonais keliauja pro oro uostus, tai ten yra kažkaip tas setup‘as, kur gali paimti ir nusipirkti popierių ir juo pasidžiaugti, bet ir tai ne kasdien. O Lietuvoj tai iš tikrųjų yra labai sunku, juolab kai technologijos yra daugelio žmonių kišenėje.

O jeigu mes kalbėsime apie mokią auditoriją – tai visi turi tas technologijas, tikriausiai. Yra žmonių, kurie neturi išmaniųjų telefonų arba planšečių, arba kompiuterių, bet tie žmonės vis tiek nėra reikšmingi kaip moki, ekonomiškai save pateisinanti auditorija.

Daug komunikuojate „Facebook‘e“, aktyviai naudojatės „Instagram“ – ar tai turi didelę įtaką santykiui su skaitytoju?

– Taip, turi. Todėl, kad visą laiką yra nuolatinis atbulinis ryšys. Kartais net ir norisi, kad galbūt jo būtų truputėlį mažiau… Toks per dažnas savo pasisakymų ar savo tekstų matavimas like‘ais, atsiliepimais, feedback‘u yra tikriausiai ne visada sveikas. Kartais reikia tiesiog pasinerti ir rašyti taip, kaip rašosi. Ir man tikriausiai geriausi tekstai yra pavykę tada, kai aš sugebu atsiriboti nuo projektuojamos reakcijos, tiesiog va taip paimu ir negalvojant apie reakciją išsipila viskas. Tada išeina neblogas tekstas. Dalinai tas yra pasiekiama rašant knygas, todėl, kad aš knygų dalių arba ištraukų su skaitytojais neaptarinėju. Skaitytojai gauna ištraukas socialiniuose tinkluose, bet iš esmės jie jas gauna tada, kai knyga jau parašyta ir nieko pakeisti jau negalima, tai čia nėra universaliai tobulas dalykas, tai yra dalykas, kurį reikia valdyti ir apie kurį reikia visą laiką galvoti. Nes tas instant feedback‘as nėra absoliutus gėris. Tai yra įrankis, bet kiekvienas įrankis daug ir blogo gali atnešti. Čia tas pats, kas ant desktop‘o email‘as, kuris pasitikrina kas minutę. Tai yra gerų dalykų, bet yra ir labai negerų.

Andrius Užkalnis (Algimanto Kriščiūno nuotrauka)

Andrius Užkalnis (Algimanto Kriščiūno nuotrauka)

– Ar teko pastebėti skirtumą tarp to, kaip žmonės bendrauja su jumis socialiniuose tinkluose ir realybėje?

– Žinoma. Tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Kartais taip atrodo, kad tie žmonės, kurie drasko akis, žada primyžti į sriubą, prispardyti šikną arba dar kažką, tai kartais atrodo, kad jie realybėje ir neegzistuoja. Todėl kad man per tuos keturis metus viešo gyvenimo Lietuvoje neteko susidurti nei su vienu kažkokiu agresijos išpuoliu arba dar kuo nors.

Vienas dalykas, kuris yra autentiškas, tai ir gana erzinantis, ypatingai provincijoje, tai žmonės, kurie ateina su savo išnešiotomis didelėmis bėdomis arba sąmokslo teorijomis. Pavyzdžiui, būna koks nors išėjęs į pensiją mokyklos mokytojas, kuris per pastaruosius 10 metų sugalvojo, kad Lietuvos herbas Vytis yra iš tikrųjų ne Vytis, bet masonų ženklas ir kad reikia kuo skubiausiai jį keisti, nes kol jo nepakeisim, tai tol Lietuvai nesiseks. Ir toks žmogus turi daug dažniausiai popierių, gali parodyti nusibraižęs schemas, zodiako ženklus ir taip toliau. Bet kalbant apie kažkokią tai agresiją, tai ne. Tie žmonės, atrodo, gyvena skirtinguose pasauliuose, nors aš esu tikras, kad dažnai tai yra tie patys žmonės.

Ar nebijote, kad dėl jūsų aštrių replikų ir riebios kritikos vieną dieną jums gali išmušti dantis, na, arba bent jau nuleisti padangas?

– Suprantat, aš kaip racionalus žmogus turiu suvokimą, kad tai gali atsitikti, tai nėra neįsivaizduojamas dalykas. Aš nesakau, kad tikrai niekada to nebus. Bet kad tai būtų tokia rizika, dėl kurios man reikėtų rašyti kitaip, tai ne. To nėra. Bet aš sakau, galimybė yra, bet visokių galimybių yra – kiti gauna į lempą prie baro vakare už nieką arba kitus mašina partrenkia ir jų nebėra, viskas.

Video turinys darosi vis populiaresnis, nes jis žmonėms yra lengvesnis ir paprastesnis. Ar yra galimybė, kad išvysime Užkalnį „YouTube“?

– Jūs tiesiog skaitote mano mintis. Man atrodo, kad tai reikia daryti kaip galima greičiau, nes man atrodo, kad jau ne tai, kad pavėlavau, bet jau metas. „YouTube“ yra didelis, puikus kanalas, pakeitęs netyčia labai daug – televiziją, televizijos žinias, televizines pramogas. Be to, „YouTube“ tapo taip pat muzikos stream‘inimo pakaitalu, nes žinau labai daug žmonių, kurie nesivargina nei „Spotify“, nei jokiais stream‘ingo servisais naudotis, jie paprasčiausiai atsidaro kompą arba „iPad‘ą“, atsidaro kokį nors „YouTube“ playlistą, paleidžia ir groja.

– O jeigu keltumėtės į „YouTube“, kurtumėte video apie maistą ar apie kažką kito?

– Tikrai ne apie maistą, nes man atrodo, kad to jau pakankamai yra. Rašymas ar video kūrimas apie maistą yra pakankamai ėdrus resursams, brangiai kainuoja tą pagaminti. Ką aš tikriausiai daryčiau, tai aš manau, kad autorinį kalbėjimą. Tai būtų kažkas tarp įgarsinto teksto ir stand up‘o. Vienintelis apribojantis faktorius, kuris mane iki šiol stabdė, tai suvokimas, kad „YouTube“ viskas turi būti nežmoniškai trumpa. Anksčiau kalbėjo, kad 10 minučių yra viršutinė riba. Kokios ten 10? Tarp 2-3! 2-3 minutės ir kantrybė dingsta. Todėl, kad sutilptum ir padarytum gerą medžiagą per 2-3 minutes, reikia rašyti visiškai kitaip, negu aš dabar rašau. Man reikėtų daug ką iš naujo mokytis. Bet kad reikia mokytis ir kad reikia daryti, tai be jokios abejonės, nes aš nenoriu likti kaip tas popierinis laikraštis.


Pabaigai – norėčiau padėkoti Andriui už puikų pokalbį. Man buvo smagu ir tikiuosi, kad nuobodu nebuvo ir jam. O pats interviu – tikrai įdomus ir netgi šiek tiek intriguojantis. Belieka laukti, kol Užkalnis užkariaus ir „YouTube“!

4 thoughts on “Interviu su A. Užkalniu: „Keltis į „YouTube“ reikia kaip galima greičiau“

Danielius iš Debesylos

Hm. Tai gal man irgi reiktų Youtuban pereiti?

…Nors mokytis būtų dar daugiau. Mano tekstai išvis kelių tūkstančių žodžių ilgio. 😀

Ačiū, Erik, už interviu! Jau ieškausi prenumeratos laukelio šiam bloge. 😉

Reply
    Erik Murin
    Erik Murin

    Aš tai, tiesą sakant, jau nebesvarstau, ar pereisiu į YouTube. Tikrai tai darysiu. Tik laiko klausimas. Visos prenumeratos (FB, G+, Twitter, RSS) dešiniam šone :).

    Reply
Erika

„Kartais taip atrodo, kad tie žmonės, kurie drasko akis, žada primyžti į sriubą, prispardyti šikną arba dar kažką, tai kartais atrodo, kad jie realybėje ir neegzistuoja.“ Pabuvus susitikime su rašytoju arba perskaičius šį interviu, atrodo, kad rusiškai į visas puses siuntinėjantis A. Užkalnis realybėje irgi neegzistuoja.

Reply
lynx

Nu, Youtubej parasyt galima ir 15 minuciu, bet cia turi buti gal labiau nisinis reikalas, ir tas anglu kalba nesunku daryti, nes rinka yra 1000 kartu didesne, tai ir auditorijos automatiskai susirenka geresne kokybe isvyscius vis tiek. O tai turbut ir svarbiausia artistui ;d

Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Shares
Share This